ĮSIGALIOJĘS PRIVALOMOS MEDIACIJOS REIKALAVIMAS ŠEIMOS BYLOMS – AR VERTA BŪGŠTAUTI?

Giedrė Čitavičiūtė

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas arba Įstatymas) nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą visuose šeimos ginčuose (bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitose šeimos bylose). Mediacija yra alternatyva teisminiam ginčo sprendimui. Mediacijos metu neutralus kvalifikuotas tarpininkas – mediatorius padeda ginčo šalims rasti taikų jiems geriausią sprendimą. Pažymėtina, jog iki nurodytų pataisų įsigaliojimo praktikuojančių teisininkų bendruomenėje buvo abejojama šio instituto efektyvumu ir tinkamumu sprendžiant santuokos nutraukimo bylas, kuriose viena iš šalių patiria smurtą arba dėl ribotų mediacijos taikymo galimybių – pvz. mediatorius neturi galimybės pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Visgi išsakyta kritika įstatymo pataisoms yra nevisiškai pagrįsta, kadangi Įstatymas numato, jog bet kuri ginčo šalis, nesutinkanti su mediacija, bet kurioje stadijoje turi teisę nutraukti procesą nenurodydama priežasčių ir kreiptis tiesiogiai į teismą, faktiškai nesinaudodama mediacijos institutu.

Pavyzdžiui, vadovaujantis Įstatymo pataisomis, kai santuokos nutraukimą inicijuoja viena šalis visais atvejais, vietoj ieškinio teismui, pirmiausia turi pateikti prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – VGTPT) (prašymo formas galima rasti VGTPT svetainėje adresu – http://vgtpt.lrv.lt/lt/nuorodos/prasymai). VGTPT, gavusi prašymą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia kitai šaliai pranešimą apie gautą prašymą. Priešinga šalis gali per 15 darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti savo atsakymą VGTPT – sutinka ar nesutinka su mediacijos taikymu. Tada galimi trys variantai:

• Kai priešinga šalis išreiškia valią taikyti mediaciją, VGTPT paskiria mediatorių ir pradedama mediacijos procedūra.
• Kai priešinga šalis nesutinka su mediacija – VGTPT tarnyba išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.
• Jeigu per 15 darbo dienų priešinga šalis neatsako, laikoma, kad šalis, iniciavusi mediaciją, gali kreiptis tiesiai į teismą, nes nebuvo abipusio sutarimo dėl privalomosios mediacijos. Tokiu atveju VGTPT išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.

Taip pat pastebėtina, kad jeigu šalis, iniciavusi santuokos nutraukimą, iš tiesų nepageidauja šio klausimo spręsti mediacijoje (po to, kai priešinga šalis sutinka taikyti mediaciją), ji gali bet kada pateikti rašytinį pareiškimą dėl pasitraukimo iš mediacijos priešingai šaliai ir mediatoriui. Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą dėl mediacijos įvykdymo ir laikoma, kad mediacija pasinaudota tinkamai, su išduota pažyma šalis  jau galėtų pateikti ieškinį teismui įprasta tvarka.

Akcentuotina tai, kad privaloma meditacijos procedūra taikoma tik tais atvejais, kai santuoka nutraukiama pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, privalomosios mediacijos procedūra netaikoma, šalys įprasta tvarka pateikia prašymą teismui dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu su pasirašyta šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Vienas iš privalomosios mediacijos trūkumų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – įstatymas expressis verbis nenumato, kokiu būdu šalis, siekianti, kad šeimos byloje būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (pavyzdžiui, įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, įpareigojimas sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, laikino išlaikymo vaikui ar kitam sutuoktiniui priteisimas ir pan.), turėtų teikti prašymą dėl šių priemonių pritaikymo. Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik teismas, mediatoriai tokios kompetencijos neturi. Taigi, nesant reguliavimo įstatymo lygmeniu bei teismų praktikos, nėra aiškaus atsakymo, kokiu būdu privalomosios mediacijos procese šaliai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. VGTPT specialistų nuomone, kai nagrinėjamame ginče dėl šeimos teisinių santykių atsiranda poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalis turėtų kreiptis su atskiru prašymu į teismą, paaiškinant, kad vyksta privalomosios mediacijos procedūra. Žinoma, toks procedūros „dubliavimas“, kai klausimai, kilę iš tų pačių teisinių santykių, sprendžiami ir teisme ir mediacijoje, yra pakankamai sudėtingas šaliai, ypač kai ginčo šalis neturi teisinio išsilavinimo. Apskritai, kol nėra teismų praktikos šiuo klausimu, galima tik spėti, ar tokius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismai tenkins. Tikėtina, jog teismai arba įstatymų leidėjas šį klausimą turėtų išspręsti netolimoje ateityje, nes ginčo šalims, kurios naudojasi privalomąja mediacija aiškumas ir galimybė realiai naudotis visomis procesinėmis teisėmis yra būtini.

Taigi, vadovaujantis galiojančia Mediacijos įstatymo redakcija, akivaizdu, jog drastiškų pokyčių šeimos bylose po 2020 m. sausio 1 d. neįvyko. Įstatymo leidėjas pataisomis siekė padidinti mediacijos instituto naudojimą, sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, sumažinti šalių bylinėjimosi kaštus ir palengvinti procesą psichologiškai, tačiau mediacijos savanoriškumo principas net ir privalomosios mediacijos atveju liko galioti. Galima teigti, jog vienintelis reikšmingas pokytis šaliai, neketinančiai naudotis mediacijos institutu, yra tai, jog iki ieškinio padavimo teismui maždaug vieną mėnesį reikės skirti formalios procedūros atlikimui. Mediacijos institutą matome kaip inovatyvų ir šiuolaikišką ginčų sprendimo būdą, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienoje byloje jis gali padėti – mūsų kontoros specialistai kruopščiai įvertinę kiekvieno kliento individualią situaciją bei poreikius, ras ir pasiūlys kliento interesus geriausiai atitinkantį sprendimą.