KOVOS SU EPIDEMIJOMIS AR UŽKREČIAMOMIS LIGOMIS TAISYKLIŲ PAŽEIDIMAS COVID-19 PASAULINĖS PANDEMIJOS KONTEKSTE
Gabrielė Mockaitytė
2020 m. kovo 11 d. popietę Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau – PSO) generalinis direktorius Dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus paskelbė pranešimą, jog įvertinus tai, jog per paskutines dvi savaites COVID-19 viruso atvejų už Kinijos ribų padaugėjo net 13 kartų, o COVID-19 viruso paveiktų šalių padaugėjo trigubai, COVID-19 virusą galima apibūdinti kaip pandemiją.
Asmenims, sekusiems COVID-19 naujienas ne tik lietuviškoje medijoje, tačiau ir oficialioje PSO internetinėje svetainėje, yra žinoma, jog PSO nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog šalys privalo imtis būdų, kurti strategijas valstybės mastu, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui, išgelbėti gyvybes ir sumažinti poveikį.
Sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) informavo, kad pirmasis COVI-19 užsikrėtimo atvejis Lietuvoje nustatytas 2020 m. vasario 28 d. Atlikus tyrimus, infekcija nustatyta iš Veronos (Italija) 2020 m. vasario 24 d. grįžusiai pacientei. 2020 m. kovo 10 d. vėlai vakare Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje atlikti tyrimai patvirtino, kad Lietuvoje nustatyti dar du nauji COVID-19 atvejai. Kaip vėliau 2020 m. kovo 11 d. buvo patikslinta, virusu užsikrėtė kauniečių pora, slidinėti vykusi į Italiją (Veneto regioną) ir iš atostogų į Lietuvą grįžusi 2020 m. kovo 7 d. 2020 m. kovo 13 d. SAM pranešė, jog Lietuvoje nustatyti dar trys nauji COVID-19 atvejai.
Nors šiai dienai Lietuvoje oficialiai COVID-19 susirgimų nėra daug, tačiau palaipsniui Lietuva ėmėsi vis griežtesnės kontrolės siekiant suvaldyti viruso plitimą.
Štai 2020 m. vasario 26 d. valstybiniu mastu paskelbta ekstremali situacija, o 2020 m. kovo 12 d. Ministrų kabineto sprendimu, nuo kovo 13 d. rekomenduojama, o nuo kovo 16 d. iki kovo 27 d. privalomai stabdomas ugdymo, mokymo ir studijų procesas visose švietimo įstaigose, t. y. universitetuose, kolegijose ir mokyklose, taip pat dienos ir užimtumo centruose, neveiks darželiai, neformaliojo švietimo įstaigos. Nuo kovo 13 d. iki 27 d. draudžiami kultūros, laisvalaikio, pramogų renginiai, įstaigų lankymas. Draudimas galioja ir sporto klubams, muziejams, teatrams, kino teatrams, naktiniams klubams.
Viešojoje erdvėje matyti, jog visuomenė dėl COVID-19 susiskaldžiusi į keletą stovyklų – kol vieni apimti panikos dėl nežinomybės šluoja parduotuvių lentynas ir užsidaro namuose pasinaudodami darbdavių suteikta galimybe dirbti iš namų, kiti juokiasi iš pastarųjų ir vadina tai žiniasklaidos išpūsto burbulo padariniais.
Tačiau ar tikrai „burbulas išpūstas“? Galbūt Lietuvoje pasirinktos priemonės COVID-19 plitimui yra spartus prevencijos planas, kurio vieninga visuomenė turėtų griežtai laikytis?
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimą.
Šio BK straipsnio 1 d. įtvirtinta, jog asmuo, kuris pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, jog būtent pagal BK 277 str. 1 d. atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) 21 str. apibrėžia, kas yra karantinas, kokia karantino paskelbimo/atšaukimo tvarka ir kiti karantino paskelbimo klausimai. Pagal šio straipsnio 1 d. karantino tikslas – nustatyti specialią darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Teritorijų, kuriose skelbiamas karantinas, dydį ir ribas nustato Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina: 1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; 2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.
Pažymėtina, jog tiek 2020 m. kovo 12 d. Vyriausybės posėdžio metu priimtas sprendimas dėl švietimo įstaigų uždarymo artimiausioms dviem savaitėms, tiek 2020 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos sprendimas dėl prevencijos priemonių dėl viruso COVID-19 išplitimo Vilniaus miesto savivaldybėje nėra karantino paskelbimas. Kyla klausimas, ar minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas gali užtraukti atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d.?
Iš BK 277 str. 1 d. dispozicijos galima spręsti, jog baudžiamoji atsakomybė kiltų tik tuo atveju, jei egzistuoja norminis aktas – įstatymas, Vyriausybės ar savivaldybės, ar SAM įsakymas, kuriame draudimai būtų nustatyti imperatyviai (privalomai), o ne rekomendacinio pobūdžio. BK 277 str. 1 d. uždrausta veika gali būti padaroma veikimu – kai kaltininkas aktyviais veiksmais pažeidžia sveikatos apsaugos ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos, kontrolės reikalavimus, arba neveikimu – kai kaltininkas nors turi pareigą, nevykdo iš atitinkamų teisės aktų kylančių įsipareigojimų, susijusių su sveikatos apsauga ar užkrečiamųjų ligų profilaktika, kontrole.
Taigi, darytina išvada, jog minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d., tačiau tik tuo atveju, jei toks taisyklių nesilaikymas būtų pripažintas priežastimi, dėl kurios išplinta susirgimas ar kyla epidemija.
Tuo tarpu kalbant apie BK 277 str. 2 d., asmuo, būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamą nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pažymėtina, jog už šią veiką atsako tik fizinis asmuo. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės klausimas atrodo aiškesnis. Už šią nusikalstamą veiką atsakytų asmuo, kuriam jau diagnozuota liga, jis yra įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis, tačiau šių taisyklių nesilaikė ir sukėlė pavojų kitiems asmenis užsikrėsti sunkia infekcine liga.
Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju nebūtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenų, kurie grįžo iš rizikingomis laikomų šalių (Kinijos, Honkongo, Irano, Japonijos, Pietų Korėjos, Singapūro, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir visos Italijos), tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl saviizoliacijos, nors vėliau ir paaiškėtų, jog asmuo grįžo užsikrėtęs ir užkrėtė kitus asmenis.
Ir vis dėl to, darytina viena esminė išvada, jog asmuo – visuomenės dalis – valstybės pilietis – šeimos narys – draugas, gyvenantis teisinėje valstybėje privalo elgtis sąžiningai ir atsakingai, vadovautis ne vien imperatyviomis įstatymų nuostatomis, tačiau sveika nuovoka ir pagarba jį supantiems žmonėms. Nekalbant apie aukščiau aptartus atvejus, kai asmens neteisėti veiksmai aiškiai reglamentuoti teisės normomis, kiekvienas iš mūsų privalo individualiai įvertinti savo rizikos atvejį bei elgtis atsargiai ir apdairiai viešojo intereso labui, o ne tik dėl gręsiančių sankcijų.
